Kaip ir žadėjau, antroji mano darbo dalis. Daug datų ir galbūt nelabai įdomu, tačiau tikrai verta su šia informacija susipažinti bendro išsilavinimo labui. Pavyzdžiui ar daug mūsų žino, kad Šveicarijos moterims pirmą kartą suteikta galimybė balstuoti rinkimuose tik 1971 metais?! Pirmosios teisės ir jų evoliucija
Kad ir kaip neįtikėtina tai atrodo dabar - tokios teisės, kurias turėjo vyrai, dar vos prieš kelis šimtmečius, nebuvo laikomos savaime suprantamomis antrajai lyčiai. Tai ir balsavimo teisė, nuosavybė, reprodukcinės teisės, lygios galimybės įsidarbinti ir kitos teisės. Kova vardan visų šių galimybių vyko visada, tačiau nebuvo vaisinga iki devyniolikto amžiaus, kuomet prasidėjo pirmieji laimėjimai. Taigi, trumpai panagrinėkime kokį kelią turėjo nueiti moterų atstovės, kad priartėtų prie lyčių lygybės.
Visų pirma, moterys turėjo „užsidirbti” tokias politines teises, kaip teisė balsuoti renkant valdžios atstovus bei teisė būti renkamai į valdžios organus. Devynioliktame amžiuje beveik visų šalių moterys ėmėsi aktyvių veiksmų, kuriais buvo bandoma išsireikalauti šių teisių. Be abejo, draudimas balsuoti tam tikroms žmonių grupėms buvo susijęs su vietine valdžia ir jos pažiūromis: vis dar paplitęs rasizmas draudė balsuoti juodaodžiams asmenims, tam tarpe ir moterims, kai kuriose šalyse buvo siekiama įvesti turto cenzą, taigi gėljo balsuoti tik pasiturinčių vyrų žmonos ir pan. Bet kokiu atveju, pirmoji šalis įteisinusi moterų balsavimo teisę buvo Naujoji Zealandija, kur tai įvyko 1893 metais. Europoje tai kiek užtruko: Suomija - 1906 m., Islandija - 1915 m., Vokietija, Jungtinė Karalystė, Lietuva, Estija, Latvija, Lenkija - 1918 m., Nyderlandai, Belgija, Ukraina - 1919 m. pirmą kartą rinkimuose dalyvavo ir moterys. Stebina tokios šalys kaip Šveicarija, balsavimo teisę moterims suteikę tik 1971 metais, Lichtenšteinas, tai padaręs 1984 metais, o taip pat Jungtiniai Arabų Emiratai, suteikę šią teisę (su ribojimais) moterims vos prieš penkerius metus.
Net ir tokios daiktinės teisės, kaip nuosavybė ar valdymas, kurias dar prieš mūsų erą turėjo tik vyrai, moterims, ypač ištekėjusioms, nebuvo pripažįstamos dar devynioliktame amžiuje. 1804 metų Napoleono civilinis kodeksas deklaravo vyrą esant teisėtu moters turto valdytoju ir disponuotoju, o ji pati negalėjo sudarinėti sutarčių, disponuoti kraičiu ar būti saistoma prievolinių santykių. Šis kodeksas buvo paplitęs visoje Europoje, o kai kuriose vietovėse galiojo net iki dvidešimto amžiaus pirmųjų dešimtmečių. Įstatyminis reguliavimas trugdė moterims įgyti civilines teises ir kitose šalyse, pavyzdžiui Amerikoje ištekėjusios moters turtas tapdavo vyro nuosavybe, iki tol kol 1848 metais nebuvo priimtas Ištekėjusios moters nuosavybės aktas , po kurio moterų nuosavybės klausimas buvo pastūmėtas į priekį, teisių evoliucijos link. Kai kuriose Europos šalyse taip pat buvo priimti panašaus pobūdžio dokumentai, pavyzdžiui Švedijoje 1845 metais sulygintos dukterų ir sūnų galimybės paveldėti nesant testamento, identiškos galimybės praėjus 9 metams atsirado ir Norvegijoje. Taip pat, nors ilgus šimtmečius ištekėjusios moterys buvo laikomos tarsi amžinomis „nepilnametėmis”, devynioliktame ir dvidešimtame amžiuje dauguma šalių garantavo moterims tokias pačias civilines teises, kaip ir vyrams.
Kita pernelyg ilgai moterims nepripažįstama galimybė - teisė į mokslą. Dabar ši galimybė garantuojama kiekvienam vaikui ir yra ginama tarptautinių dokumentų, organizacijų ir įvarių kitokių istitucijų, tačiau taip buvo ne visada. Mokyklos mokančios mergaites buvo labai retos dar šešioliktame amžiuje, žinios tapo labiau prieinamos prasidėjus apšvietos epochai. Kaip ir kitos moterų teisės, ši taip pat pirmiausia „įsižiebė” skandinavijoje: 1842 metais Švedijoje įteisinta tiek berniukų, tiek mergaičių galimybė lankyti mokykla, o Belgijoje jau 1847 metais atsirado pradinės mokyklos abiejų lyčių vaikams. Amerikoje 1821 metais įsteigtas pirmasis moterų universitetas, o 1868 metais oficialiai leidžiam moterims mokytis. 1867 metais mokytis moterims leidžiama ir Rusijoje bei Suomijoje, tačiau turėjo praeiti dar beveik 40 metų, kad moteris galėtų tai daryti lygiomis sąlygomis su vyrais. Paskutiniaisiais devyniolikto amžiaus dešimtmečiais universitetai oficialiai pirmąjį kartą atvėrė duris ir moterims, nors neretai jos galėdavo studijuoti ir prieš tai. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje mokslininkų feministų atlikti tyrimai konstatavo, kad „mokymosi programose dažnai dominuoja vyriškoji lytis ir kad klasėje mokytojai berniukams skiria daugiau dėmesio negu mergaitėms” ir dėl to mergaičių mokymosi rezultatai dažnai būdavo prastesni negu berniukų, o tai buvo aiškinama lyčių skirtumais. Pastaraisiais metais padėtis radikaliai pasikeitė ir dabar „svarbiausiose srityse mergaitės prilygsta berniukams arba mokosi geriau už juos” ir susirūpinimą atsilikimu bei nenoru mokytis kelia būtent berniukai.
Čia tekstas nutrūksta viduryje skyriaus :) sekantis įrašas apie moters teisės dirbti genezę bei reprodukcines teises ir padėtį šeimoje.
Rodyk draugams
